Sakoma, kad būti Kėdainiuose ir neparagauti agurkų – tai tas pats, kas būti prie jūros ir jos nepamatyti. Čia žydai plėtojo komercinę sodininkystę ir būtent jie – žydai, Kėdainius pavertė agurkų sostine, o viena pagrindinių prekių žydų parduotuvėse buvo rauginti agurkai. Jau šį pirmadienį du draugai aktoriai Dovilė Kundrotaitė ir Elijas Martynenko LRT TELEVIZIJOS laidoje „Zachor. Atsimink” litvakų kultūros palikimo ieškos Kėdainiuose.
Kėdainiai yra vienas pirmųjų miestų Lietuvos teritorijoje į savo daugiakultūrę bendruomenę įsileidę ir žydus. Tai buvo privatus Radvilų giminės miestas, pastarieji žinodami, jog žydai moka elgtis su pinigais, buvo raštingi, pasikvietė keletą žydų iš Vilniaus ir jiems leido įsikurti seniausioje Kėdainių aikštėje, Senojoje rinkoje.
Tačiau ne visi norintys žydai buvo įsileidžiami – tik dori ir gero elgesio. Ir greičiausiai tie, kurie galėjo mokėt mokesčius, nes Radviloms neturtingų žydų nereikėjo. Gal todėl Kėdainiuose ir susiformavo tokia įtakinga žydų bendruomenė.
Apie 200 metų Kėdainiuose gyveno ir škotai. Pamatę, kad XVIII a. pab. verslo sąlygos stipriai pablogėjo, įvyko kontrreformacija, jie pardavė verslą žydams ir išvažiavo iš Kėdainių ieškoti geresnės vietos. Daugelis nė nežino, kad miesto aikštėje esantis vienas gražiausių Lietuvoje išlikusių architektūros pavyzdžių – buvę škotų pirklių namai, kurie taip pat susiję ir su žydais.
Čia gimė ir vienas garsiausių rabinų, rašytojas, publicistas Mozė Lilenbliumas. Jis taip pat kritikavo vaikus žalojantį auklėjimą, žydų negebėjimą prisitaikyti modernėjančiame pasaulyje, jų moterų užguitumą. M. Lilenbliumas kovojo ir už lygias žydų teises su kitais gyventojais. Dažnai tarp žydų cituojama klasikine jo tapusi frazė: „Viena ožka, įsigyta Pažadėtoje žemėje – svarbesnė už dešimtį gimnazijų”.
Žydų mokslininkas, vienas didžiausių dvasinių ir intelektinių lyderių Naujųjų laikų žydų tautos istorijoje – Vilniaus Gaonas taip pat gyveno Kėdainiuose. Tuomet jis, 8-erių metų vaikas, buvo atvežtas į Kėdainius, kur jį nusižiūrėjo vienas pirklys ir apvesdino su savo dukra Chana. Taigi, Gaono palikuonys yra Kėdainiškės Chanos vaikai.
Sakoma, kad Kėdainiai yra kaip Rumšiškės – muziejus po atviru dangumi. Kranto pirmoji gatvė – nuo tarpukario išlikusi žydų gyvenama gatvė su autentiškais žydų gyvenamųjų namų fasadais. Tiesa, dabar ji vadinasi Milošo vardu, nes jis gimė šalia Kėdainių.
O bene trumpiausioje ir gana autentiškoje Žydų gatvėje dar ir šiandien galima pamatyti tradicinio žydų būsto Kėdainiuose reliktą, kurį sudaro visi šeimos gyvenimui būtiniausi elementai: religinėms apeigoms skirtas prieangis, gyvenamosios patalpos, skliautuotas rūsys po jomis, ūkinė dalis su kalve ir nedidelis medinis tvartas. Unikaliausia namo dalis yra Sukot – Palapinių šventei švęsti skirtas namelis, turėjęs stoglangį. Stoglangis buvo atidaromas, pastatomas staliukas ir valgoma. Nes rugsėjo mėnesį žydai vienai savaitei turi pasistatyti palapinę kieme – su sienomis, bet kiauru stogu. Taip jie mini išsilaisvinimą iš Egipto vergovės, kai 40 metų klajojo po dykumą, gyveno palapinėse, valgė ir gyveno po atviru dangumi. Bet čia gyvenęs žydas pagalvojo, kam jam kiekvienais metais statytis palapinę, jeigu jis gali pasidaryti stoglangį, jį atidaryti, pasistatyti staliuką, pavalgyti ir vėl uždaryti.
Nevėžio upė skiria Kėdainius ir Lietuvą į dvi dalis. Vienoje pusėje Žemaitija, o perėjus per tiltą – Aukštaitija. Aišku, dabar čia vidurio Lietuva, žemaičiai čia negyvena, bet administracinė riba ėjo būtent čia.
Daugiau apie žydiškuosius Kėdainius žiūrėkite laidoje „Zachor. Atsimink” lapkričio 30 d. 19.30 val. per LRT TELEVIZIJĄ.